Kodėl jaučiame prasmės trūkumą net turėdamos „tobulą gyvenimą“ (ir kaip tai susiję su atsiskyrimu nuo savo kūno)

Kai gyvenimas atrodo tobulas, bet viduje – tuštuma

Didžiąją savo gyvenimo dalį negirdėjau savo kūno. Taip, jaučiau liūdesį, džiaugsmą, alkį, skausmą ir kitas emocijas, tačiau tai buvo tik ekstremumai. Negebėjau išgirsti subtilių kūno siunčiamų signalų. Gyvenime vadovavausi protu, todėl nežinojau, ko iš tiesų noriu, kaip save realizuoti, kas man patinka ir kur jaučiu malonumą. Buvau protinga, gerai mokiausi, gerai dirbau, todėl atrodė: jei tik žinočiau, ko noriu, viskas būtų paprasta.

Turėjau labai daug. Gyvenau šalyje, kuri nuolat patenka tarp geriausių vietų gyvenimui, turėjau gerai apmokamą darbą, kuriame buvau vertinama. Galėjau sau leisti savaitgalius Europos miestuose, slidinėjimo kurortuose ir ne vieną egzotinę kelionę per metus. Iš pažiūros gyvenau svajonių gyvenimą. Tačiau viduje nejaučiau nei džiaugsmo, nei prasmės. Gyvenimas jautėsi lyg užduočių sąrašas — planas, kurį kasdien vykdau.

Nuolat jaučiau, kad turi būti kažkas daugiau. Todėl ėmė traukti dvasingumas, rytų filosofija, sąmoningumo knygos. Jos suteikė paaiškinimų, kur žmonės randa prasmę, normalizavo mano paieškas, padėjo susirasti bendraminčių ir nesijausti vienai. Tačiau lasting pilnatvės tai nesuteikė. Tik vėliau supratau, kad tas, kuris ieško prasmės, dažnai yra toliausiai nuo jos — nes prasmę jaučiame kūne.

Geros mergaitės sindromas ir ribų nejautimas

Beveik visa, ką dariau, buvo ne dėl savęs, o dėl to, kaip atrodysiu kitų akyse. Norėjau būti gera draugė, mergina, dukra, darbuotoja. Norėjau, kad šalia manęs visi jaustųsi gerai. Turėjau „geros mergaitės“ sindromą — siekiau pritapti, atliepti kitų poreikius, buvau patogi, nekonfliktiška, prisitaikanti.

Nejaučiau savo ribų ir nesupratau savo poreikių. „Ne“ pasakyti buvo sunku, todėl dažniausiai darydavau ne tai, ko norėjau aš, o tai, ko norėjo kiti — ar dauguma.

Pamenu, kartą prieš bendruomenės susitikimą Tenerifėje, visi sprendėme, ar valgysime prieš susitikimą, ar po. Aš automatiškai pasakiau: „Kaip dauguma nuspręs.“ Tuomet viena mergina atsisuko ir paklausė:

„Akvile, o kaip TU nori?“

Tas klausimas mane sustabdė. Supratau, kad net nepagalvojau apie save. Net nedaviau sau laiko pajausti, ko noriu. Už tokio paprasto dalyko slypėjo gilus pojūtis, kad mano norai ir poreikiai nėra svarbūs, lyg aš pati nebūčiau verta jų atliepimo.

Gyvenimas iš proto, be ryšio su kūnu

Mano vertė priklausė nuo padarytų darbų ir rezultatų. Norėjau atrodyti laiminga ir sėkminga, nors dabar suprantu, kad net nežinojau, kas mane iš tiesų daro laimingą. Jei tada būtų paklausę — būčiau atsakiusi, bet tie atsakymai būtų buvę proto sukurti šablonai, paremti aplinkos nuomone, o ne mano pačios kūno pajauta/

Labai sunku buvo priimti bet kokius sprendimus — net ir pasirenkant maistą. Vis bandžiau rasti „geriausią variantą“, kurio iš tikrųjų nėra, užuot įsiklausius, kokio maisto kūnas dabar norėtų. 

Buvau priklausoma nuo kitų nuomonės, patarimų ir pritarimo. Ieškojau, kas iš išorės padės atsakyti į mano vidinius klausimus. Paklausius vieno žmogaus — atrodė, kad jis sako tiesą. Paklausius kito — vėl tiesa. Nežinojau, kad protas labai lengvai įtakojamas ir manipuliuojamas, o tikroji tiesa yra tik mano viduje — kūne.

Beveik nieko nežinojau apie save iš tikrųjų, tačiau labai gerai žinojau protu, kaip mano manymu turėtų būti. 

Net suvokus visa tai, dar penkerius metus klaidžiojau po praktikas. Kol galiausiai išėjau iš „reikia“ ir „turėtų būti“ į „noriu“, kuris yra svarbus ir vertas būti išgirstas.

Functional freeze: kai funkcionuoji, bet nejauti

Tuo metu praktikavau įvairias įkūnijimo praktikas: jogą, intuityvų šokį, tantros elementus, dvasines praktikas, lankiau psichoterapiją. Tai padėjo geriau save jausti, valdyti dėmesį, neužsikabinti už minčių, patirti laisvę judesyje, pasiekti įvairias malonias būsenas. Tačiau tikras — viduje aiškiai jaučiamas  — pokytis ir gyjimas atėjo tik somatinio koučingo bei darbo su nervine sistema pagalba.

Kai nervinė sistema patyrė tikrą saugumą, pradėjau jausti ramybę santykyje su savimi ir kitais.

Dabar suprantu, kad tai, kaip jaučiausi didžiąją dalį gyvenimo, turi vardą:functional freeze — kai gali funkcionuoti, bet esi tarsi atsiskyręs nuo savęs. Gyveni kaip vaikščiojanti galva. Kūnas yra, bet tu jo nejauti.

Functional freeze iš esmės yra ryšio su kūnu nejautimas. Dėmesys niekad nenusileidžia į kūną, nes nežinotume, ką daryti su tais jausmais, kurių niekas neišmokė išjausti. Kūnas pats mus saugo nuo patirties, su kuria dar negalėtume susidoroti.

Kai jausmai nesaugūs — prarandame ir prasmę

Nuo vaikystės mano jausmai nebuvo priimami, dažniau buvo neigiami. Kūnas nežinojo, kaip jausti ir susireguliuoti. Jis išmoko užgniaužti ir net jausti kaltę ar gėdą dėl savo jausmų, ypač santykyje su kitais.

Kai užspaudžiame vienas emocijas — pyktį, liūdesį, skausmą — užspaudžiame ir kitus pojūčius:prasmę, intuiciją, ryšį su pasauliu, priklausymo jausmą, dėkingumą, meilę.Tai natūralūs, prigimtiniai jausmai, jų nereikia mokytis — tik saugios erdvės.

Per ilgą laiką, kūnui tampa sunku laikyti tiek jausmų ir jie pasireiškia fiziniais negalavimais, ligomis, ypač tokiomis kur gydytojai negali paaiškinti jų kilmės, pavyzdžiui, autoimuninės ligos. Arba gyvenimas atsiunčia įvairias situacijas, kurios iškelia jausmus, kad galėtume juos pamatyti ir užbaigti neužbaigtas patirtis.

Somatinis kelias namo

Somatika moko būti kūne su viskuo, ką gyvenimas pažeria — net su tuo, kas įstrigo seniai. Moko pažinti, priimti, pamilti, paleisti ir transformuoti, kad praeities šešėliai nebetemdytų ateities svajonių.

Somatinis kelias grąžino mane į pilną gyvenimo ir žmogiškumo patyrimą ir malonumą, kokiam mes visi esam sukurti. Grąžino į savo prigimtį, kurioje saugu ir į vidinį kompasą, su kuriuo aišku.

Šiandien daug aiškiau jaučiu, ko noriu ir kokie mano poreikiai, ir jaučiuosi verta juos atliepti. Galiu išsakyti savo tiesą, nubrėžti ribas ir leisti sau būti nepatogia. Nebeprisiimu atsakomybės už kitų jausmus ir leidžiu jiems galvoti tai, ką jie nori.

Dar visko iškyla, bet tai manęs nebepasiglemžia. Galiu sustoti, pabūti su jausmais ir leisti jiems virsti išmintimi.

Jei atpažinai save — tu jau pakeliui namo. Tavo kūnas švelniai rodo kryptį, o tau tereikia išdrįsti į ją pažvelgti. Net mažiausias žingsnis į save kuria milžinišką pokytį.